Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija
Stowarzyszenie Litewskiej Kultury Etnicznej w PolsceProgramoje:
18:30 Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės parodos „Akvarelė 2011“ atidarymas, pertraukėlė arbatai
19:30 Andrinių vakaronė, kurioje groja Kirdų šeimyna iš Vilniaus, Albinukas iš Kauno, Kaimo muzikantai ir visi norintys „pamiklinti“ savo armonikas.
Į šventę prašome atsivesti savo artimuosius ir armonikų muzikos gerbėjus.
Organizatorių vardu
Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė
Specialus vakaro meniu. Virtuvė veiks iki 22 val., šokiai iki paryčių.
Įėjimas laisvas.
LLKC, LLEKD
Armonikierių susiėjimas Punske
Lapkričio 26 d. „Punsko užeigoje“ įvyko „Armonikierių susiėjimas“. Seniai jau vienu metu buvo susirinkę tiek muzikantų, grojančių armonikomis. Tokio pobūdžio šventė buvo gal prieš 20 metų, bet iš tada grojusių Punsko svetainėje muzikantų jau daugumos nėra tarp gyvųjų. Nors armonikas pakeitė akordeonai, bet dar ir šiandien atsiranda šiame krašte muzikantų, grojančių armonikomis.
Garbingiausio amžiaus atėjęs į šventę muzikantas buvo Pijus Senda iš Valinčių kaimo. Groti jam tekę ne vienose vestuvėse, jaunimo vakarėliuose, kaimo suėjimuose. Ir renginio dalyvių viena pora prisipažino, kad jų vestuvėse grojo Senda. Nors muzikanto amžius garbingas, bet pirštai dar mikliai bėginėja armonikos klavišais ir atmintyje daug įvairiausių šokių, dainų melodijų. Kaip pats sako, groti pradėjo nuo 12 metų ir grojo su garsiais muzikantais. Atminty įstrigo Bronius Bansevičius ir Onutė Bansevičiūtė iš Valinčių kaimo. „Onutė buvo labai gera smuikinykė ir necingėjo graic.“
Kitas mūsų krašto garbus muzikantas tai Jonas Balkus iš Trakiškių kaimo. Peržengęs 80-metį, bet su armonika išgyvena antrą jaunystę. Groja ne tik savo žmonai, vaikams ir anūkams. Tylią vasaros popietę jo muzika virpina aplinkinių gyventojų širdis. Groti pradėjo jau suaugęs. Tėvas vokišką armoniką nupirko užėmus vokiečiams mūsų kraštą. „Kap apsivediau, tai nustojau groc ir armonikų pardaviau. Prieš kokius ketverus metus, kap Sigitas nusipirko naujų armonikų ir pradėjo groc, tai ir man vėl užėjo ūpas. Nusipirkau iš Bartnyko armonikų ir vėl prisiminė seniai grotos ir girdėtos melodijos. Antrusyk mokycis langviau negu iš pradzų.“
Prieš 2 metus prisijungęs prie Sigito Šliaužio ir Jurgio Vaicekausko, spėjo sugroti ne viename koncerte, dalyvauti ne vienoje išvykoje.
Džiaugėmės visi muzikos mėgėjai, sulaukę garbingo svečio iš Lietuvos, garsaus Lazdijų krašto muzikanto Albino Bartnyko, gimusio 1926 m. Apie savo pirmus grojimus yra pasakojęs kažkada ekspedicijos dalyviams: „Pirmiau tik smuikai buvo, ir tai ne visur. Tų smuikų ne visi turėj ir ne visi mokėj [groti].“ Šį instrumentą buvus itin populiarų rodo ir prisiminimai apie tai, kad vaikai, nesulaukdami, kada galės juo griežti, patys bandydavo jį įsigyti, pasigaminti. Albinas Bartnykas pasakojo, kad jo tėvas, Budiškių smuikininkas, savo smuiko jam neduodavo, todėl jis pats pasigamino smuikelį iš lentukės ir lankelio: „prisirišo siūlus ir grojo.“ Tik vėliau pradėjo groti armonika.
Armonika tai nesenas, palyginti su smuiku, instrumentas. Ji sukurta 1822 m. Berlyne. Lietuvoje paplito XIX a. viduryje. 1853 m. armoniką mini Antanas Baranauskas, kuria pats ir mokėsi groti. XX a. pr. pradėtos gaminti lietuviškos armonikos. Labiausiai paplitusios dviejų eilių. Vienos eilės armonika dar kartais vadinama konstantinka. Peterburgo armonika jau trijų eilių. Ištempiant ir suglaudžiant abiejų šių tipų armonikų dumples, garsų aukštis kinta.
Kaimo muzikavimo praktikoje buvo įsigalėjusi tradicija, kad kiekvienas meistras instrumentą pasigamina pats. Nykstant lietuvių liaudies muzikavimo tradicijoms, mažėjo ir savamokslių kaimų, miestelių muzikos instrumentų meistrų. Kai kurių instrumentų gamybos tradicijos ir visai išnyko, pvz., iš nemažo būrio XX amžiuje garsėjusių dumplinių instrumentų (armonikų, koncertinų, bandonijų) dirbėjų šiuo metu visoje Lietuvoje žinomi tik keletas. Dauguma jų dar moka taisyti armonikas – pakeisti dumples, suderinti balsus. Toks meistras, kuris gali pakeisti bet kurią armonikos dalį, suderinti balsus, yra Albinas iš Lazdijų. Kaip gerą meistrą ir nepakeičiamą muzikantą jį pažįsta pusė Lietuvos, pažįsta ir mūsų kraštas. Ne vienas pas jį pirko ar taisė armoniką.
Albinas Bartnykas buvęs Lazdijų zakristijonas, 35-erius metus dirbęs Lazdijų kultūros namuose, grojęs įvairiuose ansambliuose, pastaruoju metu susijęs su „Dziedukų“ folkloro kapela, kuri 2004 m. laimėjo „Aukso paukštę“. Ši kapela varžėsi su Punsku laidoje „Duokim garo!“ Jis pelnytai tituluojamas Dzūkijos muzikantų karaliumi, dar nepametęs pirštų miklumo, muzika sugebąs užburti ir seną, ir jauną.
Atvykdamas į šventę Punske, Albinas atsivežė ir kitą Lazdijų krašto muzikantą – Romą Burneiką, grojantį vestuvėse ir kituose suėjimuose. Romas gimė 1952 m. Lazdijuose. Muzikinius gebėjimus paveldėjo iš tėvų. Jo tėvas Vladas buvo geras muzikantas. Grojo smuiku, armonika ir bandža. Romas pradėjo groti armonika būdamas 5-erių. Septynmetis jau su tėvu grojo vestuvėse akordeonu „HOHNER TANGO“. Šis instrumentas jį taip sužavėjo, kad tėvas turėjo parduoti karvę ir nupirkti sūnui instrumentą, nes nedavė gyventi. Iš tėvo išmoko ir smuiku groti, bet šiuo metu į rankas jo neima, o groja „HOHNER VERDI“, pagaminta 1930 metais. Romas žymiai jaunesnis už vardytus muzikantus ir jo muzika jau šiuolaikiškesnė.
Kitas Valinčių kaimo muzikantas, ne tik turintis didžiulę patirtį grojant vestuvėse ar vakarėliuose, bet daug metų savo muzika ir gražia laikysena žavintis scenos gerbėjus, tai Sigitas Šliaužys. Jis vienintelis groja armonika „Tėviškės aiduose“, jis taip pat „pirmąja“ armonika groja „Kaimo muzikantų“ grupėje. Kaip pats Sigitas prisimena, armonika buvo „užmesta“. Per amžinus ūkio darbus nebuvo laiko groti. Perdavus ūkį žentui ir sveikatai sušlubavus, paaugus anūkui, vėl grįžta prie armonikos. Ji padeda nurimti, užmiršti skausmus ir negandas.
Sigitas suskaičiavo, kad grojęs daugiau nei 60-yje vestuvių. Teko groti su daugeliu anuometinių muzikantų. Geriausiai prisimena savo brolį Juozą iš Šlynakiemio, Antaną Rėkų, kuris grojo smuiku ir armonika, Vaclovą Cirušį, Julijoną Babkauską iš Vaitakiemio. Šeimos muzikantas buvo dėdė, kuris grojo savo pasigamintu smuiku. Sigitas prisimena, kaip vaikystėje surado dėdės pasiruoštą stygom trinti savo darbo kanifoliją ir žaisdamas ja ištepė namų slenkstį. Gavo rykščių nuo tėvų, nes dėdė eidamas „užsikabino už slanksco, prilipo kaliošis, ir pargruvo“.
Punsko krašto scenos pažiba, susiejęs savo laisvalaikį su liaudies kapela „Klumpė“ ir joje grojantis jau 40 metų, tai Valentas Uzdila. Kapeloje jis groja ne tik armonika, bet ir smuiku. Vakaro metu pagrojo įspūdingą maršą ir iš savo brolio Vytauto išmoktą Degučio valsą. Ne tiek muzikantas, kiek dainininkas – Adas Zimnickas iš Punsko. Armonika jis groja įvairių suėjimų metu mokykloje, giminių susibūrimuose, draugų ratelyje. Nereikia perdaug kalbinti – jeigu yra kam šokti Adas pagroja.
Šventė susilaukė dar dviejų ypatingų muzikantų iš Lietuvos: etnomuzikologo Arvydo Kirdos iš Vilniaus ir kalvarijiečio Albino Vaškevičiaus iš Kauno. Arvydas šiuo metu dirba tarp Gudijos lietuvių ir Punsko-Seinų krašte lankosi ne pirmą kartą. Jis jau įrašinėjęs muzikantus. Šį kartą ne tik papildė įrašų repertuarą, bet ir pats grojo. Ir ne bet ką, o sudėtingą tango, kurį atlieka profesionalų kvartete savo pamėgta bandonija.
Albinas Vaškevičius su Punsku yra susijęs giminystės ryšiais. Pirmą kartą čia atvažiavęs prieš 32 metus, atsiradus galimybių lankosi labai dažnai ir yra bičiulių labai laukiamas. Lietuvoje Albinas yra žinomas kaip vakaronių muzikantas. Esant reikalui į vakarones jis važiuodavo iš Kauno į Vilnių. Labai dažnai jos vykdavo siaurame rate arba toli nuo „akių“, nes tais laikais ir liaudies šokis buvo tarybinei valdžiai įtartinas. Sąjūdžio laikais, eidamas kelio sargybą vieno iš mitingų metu, peršalo ir ilgiems metams prarado balsą. Tik ilgų gydymų ir geležinės valios, pastangų dėka balsą pavyko atgauti. Jis vėl aktyviai įsitraukė į lietuvių folklorinį judėjimą ir tradicinės kultūros puoselėjimą. Susirinkusiems Albinas papasakojo, kad tik vienoje žygeivių išvykoje jam atsivėrė akys ir jis suprato, kad yra nuostabių vietų Lietuvoje, apie kurias vadovėliai nerašo, daugybė liaudies dainų, kurių scenoje neišgirsi, ir daug lietuviškų šokių, kuriuos reikėtų mokėt laikant save lietuviu.
Reikia paminėti dar vieną muzikantą – punskietį Jurgį Vaicekauską, gimusį Vilkapėdžiuose, kuris tik vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje grojo armonika, ir vėl į rankas ją paėmė po daugelio metų. Tai savamokslis muzikantas tikrąja to žodžio prasme. Šeimoje visi broliai ir seserys geri dainininkai. O pomėgį muzikuoti galbūt perėmė iš dėdės Prano – žinomiausio apylinkėje smuikininko, su kuriuo jaunystėje teko kartu pagroti. Armonika groti mokėsi pats. Arvydo Kirdos priverstas prisiminti, ką grojo jaunystėje, Nijolės Balčiūnienės pagirtas – dabar groja kasdien po keletą valandų. Atranda ne tik senų kūrinių, girdėtų vaikystėje, bet pavyksta ir pačiam ką nors malonaus ausiai sukurti. Jis ne tik groja, bet ir „susirgo“ didžiule aistra amonikoms. Kiek jų namuose yra, nelabai namiškiai žino, bet parodą surengti jau būtų nesunku. Kiekviena įsigyta armonika yra Jurgio „prakalbinta“. Daugiausia kolekcijoje Hohnerio tipo armonikų. Su viena reikia ilgiau pasigalynėti, su kita trumpiau, bet po kiek laiko visos paklūsta vis miklesniems pirštams.
Muzikantų pasirodymo pabaigoje jaudinančią folklorinę dainą padainavo Toma Grašytė iš Vilniaus, o „Kaimo muzikantų“ trijulė pagrojo Degučio polką, žinomą kaip polka „Miškas“.
Juozas Degutis tai daugelio mūsų krašto muzikantų mokytojas. Pats sako: „Gal 20 vyrų išmokiau groti, bet gerais muzikantais tapo 6. Tai Jonas Šliaužys iš Kampuočių, Vytas Uzdila iš Kreivėnų, Juozas Bukauskas iš Pelelių, Juozas Nevulis iš Raistinių, Murinas iš Sankūrų ir Juozas Bansevičius iš Valinčių.“
Aldona VAICEKAUSKIENĖ
Apie Juozą Degutį ir jo meilę muzikai
Agurkiai, gražus tas kaimelis,
Ežeras, jo gėlėti krantai.
GIMTINĖ, Lietuvos kampelis,
Bet, deja, jį man tenka lankyti retai.
Čia tėtis armonika grojo,
Mama mus išmokė dainų,
Skambėjo ir girios, ir gojai
Nuo kaimo jaunimo dainų.
Basi čia balas mes išbraidėm,
Rankutėmis gaudėm varles.
Dabar aš, parimus prie lango,
Galvoju: kurgi aš, kurgi mes?
Užaugom, pasenom, iškrikom,
Kaime dainos išėj iš mados.
O gaila, nes greitai
Turbūt ir gaidžiai negiedos.
Anelė Degutytė
Štai tokiame kaime 1909 metais gimė Juozas Degutis. Jis augo, o su juo – ir noras groti. Jam ežero bangos niūniavo ypatingą melodiją. Medžių ošimas ir paukščių čiulbėjimas jam turėjo prasmę.
Ne sykį sakė: „Vaikai, nuveikit an Pajaujo Aukštųjų ir paklausykit, kap ty gražu. Oi, kiek ty balsų!“ „Nuo to medzų klausymo gal ir gimė garsi polka „Miškas“, – pasakoja Anelė Degutytė-Vaicekauskienė. – Prisimenu, kap visai maža būdama labai norėjau graic armonika, bet nepajėgiau da pakelc, tai tėtė davė patarimų: jei žinai ir atsimeni melodijų, tai paimk šukas, apsivyniok plonu popierum ir graik, išdainuodama melodijų lūpom.
Pas mus namuose visadu buvo pilna muzikos. Šokiadienio vakarais ateidavo mokiniai, ir juos tėtė mokė groc. Šventom dzienom buvo mada suveic. Ne cik kaimynai, bet ir toliau gyvenancys susicikdavo. Moteriškės atsinešdavo sūro, sviesto, o turtingesnės ir kumpio šmotelį. Būdavo tokias bendras pasibuvimas prie vaišų stalo. Susirinkį visi šposydavo, pasakodavo visokius nucikimus, padainuodavo ir, aišku, pašokdavo. Nor per dzienų visi sunkiai dzirbo, bet atėjus vakaru nuovargio lyg nebūta. Net ir per rugiapjūtį.
Visais laikais, kol buvom vaikai, o paskui jau ir suaugį, jaunimo vakarėliai būdavo pas mus. Buvo patogu, nes muzikantas an vietos. Sekmadieniais išėjus iš bažnyčos jaunimas spacieravoja po miestelį ir tarasi:
– Kur šandė šokam?
– Pas Degucį.
– Tai pas katrį?
– Pas laukinį.
Broliai pasidalino žamį, ir tėvuku teko dalis, kur laukuose. Sunku buvo. Viskas reikėjo nuo pamatų pastacyc. Tėvai nepadėjo, nes anksci numirė. Viskuom reikėjo pacam pasirūpyc.
Kap jau buvo pastacytas namukas kur gyvenc, tai 1934 m. vedė Marytę Sendaitę iš Navinykų kaimo. Susilaukė 5 vaikų, bet užaugo cik dzvi dukros. Sūnus mirė turėdamas vos 11, dukra 11-os, o jauniausias – cik ką užgimęs.
Visko buvo: vargo, ašarų ir darbo. Kap būdavo labai sunku ar liūdna, tai paimdavo armonikų ir grodavo. Ir mumiem, vaikam, jeigu per daug šėldavom, tai paimdavo in rankas armonikų ir sakydavo: „Paklausykit, kokias gražus valcus. Ir šita daina kokia graži“.
Prisimenu, kap tėtis pasakojo, kad jam gerausia pabūc giroj ar gojuj. Tai ty gražausi balsai ir melodijos gražausios.
Grodavo, nes ir grošis buvo šoks toks, iš jo šį tą ir ūkiu prisidurdavo. Prisimenu, vienų vasarų, kadu tėtė eilinį sykį grojo vestuvėse. O buvo nukirsta kviecai – septynios kapos. Mama, macydama, kad užaina lietus, surikiavo mus visus, ir kas kiek galėdamas sunešėm in kluonų. Mama buvo labai pavargus ir supykus. Tėtė, kap nuvažavo in jomarkų, tai parvežė iš Suvalkų dovanų: mamai medžagos an andaroko iš stuko – riecimo, o mumiem dzidelį zarkolų. Pakabino an sienos ir sako: „Vaikai, ca jumiem už sunkų darbų“. Mama, kad ir labai būdavo supykus, bet macydama, kap tėtė nušvinta paėmis armonikų, ir ji pralinksmėdavo.
Jau sirgdamas, lovoj gulėdamas prašė: „Atneškit man armonikų, da noru pagraic“. Jėgų jau nebuvo, vos išlaikydavo armonikų, bet meilė muzikai buvo labai scipri.
Prisimenu ašaras, kap vienų sykį neturėdamas jėgų išlaikyc armonikų pasakė: „Jau, vaikai, daugiau nepagrosiu. Nieko man tep negaila, kap muzikos. Jau viskas.“
Anelė Degutytė-Vaicekauskienė
Juozas Degutis – žinomiausias mūsų krašto muzikantas, turėjęs apie 20 mokinių ir sukūręs ne vieną muzikinį kūrinį. Armonika pradėjo groti labai anksti, o būdamas aštuonerių jau pakeisdavo suėjimuose grojančius muzikantus.
Pirmą armoniką turėjo tėvas. Parsinešė ją grįždamas iš caro kariuomenės. Tais laikais visi paprastai grodavo vienaeilėmis armonikomis, o jis parsinešė dviejų eilių. Tai buvo retenybė, ir visi labai žavėjosi kitonišku grojimu. Tokia ypatinga armonika greitu laiku susilaukė pirkėjo. Kai vieną dieną atvyko „kupčius“ derėtis dėl armonikos, tai mažam Juozukui buvo taip graudu, kad nenorėdamas verkti prie svetimo žmogaus išbėgo į sodelį ir pasislėpęs už serbentų krūmo davė valią ašaroms. „Verkiau kap muštas tos armonikos. Tep gaila buvo.“
Ilgai dar reikėjo laukti, kol pats įstengė nusipirkti armoniką. Kokia buvusi armonikos vertė, galima atsekti muzikanto prisiminimuose: „Būdamas 16 metų išėjau bernauc. Dzirbau pas vienų savo kaimo ūkininkų, katris turėjo 25 ha žamės. Pirmus metus tarnavau, bet neužmokėjo. Neturėjo pinigų. Sako: „Lik kiciem metam, tai užmokėsiu už abu sykiu“. Pasilikau ir antriem metam. Galvojau: daugiau užsidzirbsiu, tai ir geresnį armonikų insitaisysiu. Praėjus dvejiem metam, ainanc namo, šeimininkas davė batus ir 5 zlotus. Ėjau namo ir verkiau kap mažas vaikas, kad an armonikos per dvejis metus neužsidzirbau.”
Nepalūžo jaunas žmogus, trokštantis groti. Ir vėl ėjo per žmones tarnaudamas, įvairius darbus pas ūkininkus dirbdamas. Vargais negalais pavyko surinkti 40 zlotų. Už tiek pavyko įsigyti tik naudotą armoniką, o širdį traukė prie geresnės. Pradėjęs groti vakarėliuose, vestuvėse, vis rinko pinigus naujai armonikai.
Nelengva buvo krizės metais užsidirbti. Žiemą ūkininkas už dieną mokėjo 75 grošus, o prie vasaros darbų mokėdavo nuo pusantro iki dviejų zlotų. Žiemą daugiausia tekdavo javus kulti spragilais. Ūkininkai tais laikais irgi vargdavo, todėl kartais ir pagudraudavo. Kad nereiktų duoti samdiniams mėsos, tai kūlimo darbai būdavo atliekami per gavėnią, kada buvo paskelbti įvairūs pasninkai. Žiemą pieno irgi buvo nedaug, tai pasitaikydavo, kad baltindavo avių pienu.
Po kelerių metų įvairaus darbo, 1928-aisiais, pavyko nusipirkti naują armoniką iš krautuvės. Tokios armonikos kaina buvo lygi dviejų karvių vertei. Tada ir prasidėjo tikras muzikanto gyvenimas. Kaip savo prisiminimuose yra pažymėjęs, teko groti gal 180-yje vestuvių. O kur dar įvairūs kaimų suėjimai, jaunimo vakarėliai?.. Tiek daug grojant ir vis apie muziką galvojant, ir naujos melodijos susiklostydavo. Kai kurias iš jų perimdavo kartu grojantys muzikantai, kai kurias išmokdavo mokiniai. Taip ir paplito garsi polka „Miškas“, kuri buvo įrašyta pirmoje mūsų krašto plokštelėje. Kartu su „Gimtinės“ ansambliu grojo Julijonas Babkauskas ir Petras Pykys iš Vaitakiemio. Kitas kūrinys pateko į „Klumpės“ leidžiamą muzikos ir dainų kasetę. Tą kūrinį iš savo brolio Vytauto buvo išmokęs Valentas Uzdila. Vytautas buvo vienas iš tų 20-ies mokinių, kuriuos mokė Juozas Degutis. Prie geriausių jo mokinių reikėtų dar priskirti ir Nevulį Juozą iš Raistinių, Bukauską Juozą iš Pelelių, Muriną iš Sankūrų ir, be abejonės, labai aktyvų muzikantą, daugely vestuvių ir suėjimų grojusį Juozą Bansevičių (Broniaus) iš Valinčių.
Nėra muzikanto Juozo Degučio, bet jo iš kitų išgirsti ir paties sukurti kūriniai gyvena ir šiandien. Reikia turėti viltį, kad nuostabi armonikos muzika dar nebus prarasta, o armonikierių į šventę po metų susirinks žymiai daugiau – kartu pagroti, pasiklausyti vieni kitų, palinksminti susirinkusiuosius.
Aldona ALEKSAITĖ-VAICEKAUSKIENĖ
Filmavo Albinas Vaškevičius
Kaip tapti Lietuviu savyje
1973-siais aš maniau, kad aš esu tikras lietuvis, nes pase parašyta lietuvis, gimiau Lietuvoje, kalbu lietuviškai, gyvenu Lietuvoje, be to moku daug lietuviškų liaudies dainų (gal kokia dešimt), kol vieną gražią 1973 metų dieną man, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) trečio kurso automatikos fakulteto studentui, kraštotyrininkas (dabar jau ir profesorius), o tada dėstytojas-aspirantas Stanislovas Sajauskas sako:
-Savaitgalį organizuojama ekskursija po Dzūkiją autobusu LAZ. Važinėsime po kaimus ir mažus miestelius. Į tokius kaip Varėna net neužsuksime. Reikia pasiimti sumuštinių, arbatos ir miegmaišį. Į valgyklas taip pat neužsuksime – per daug laiko sugaištume. Autobusas išvažiuoja šeštą valandą ryto. Renkamės prie viešosios bibliotekos. Kelionė kainuos penkis rublius (maždaug dvidešimt litų).
– Ką? Autobusu LAZ? Žvyrkeliais? Dulkėse? Dvi dienas? Net penki rubliai? Ką toje Dzūkijoje pamatysi – tik skurdžias sodybas, blogus kelius, smėlynus ir miškus – sakau aš.
– Na gerai. Už kelionę sumokėsiu. Maisto ir miegmaišį paimsiu ir tau. Prie viešosios bibliotekos atvešiu tave su taksi. Tau beliks tik anksti atsikelti – atsako Stasys.
– Tiek to. Atsikelsiu, pasiimsiu, atvažiuosiu, susimokėsiu.
Jau sėdžiu autobuse, važiuojame per Dzūkiją. Skamba senovinės lietuvių liaudies dainos, o pro langą matau gražias dzūkiškas tarsi dekoratyvines sodybas: nameliai nedideli (mano gimtoje Suvalkijoje žymiai didesni), tvorų nėra, pievelė sodyboje atrodo kaip dekoratyvinė, nušienauta – didesnė neauga, nes prasta žemė (smėlis), nereikalingų daiktų nesimėto – dzūkeliai jų ir neturi, nes neturtingi. Gražu. Panašu į žaislinį kaimelį. Autobuse kartu keliauja ir mokiniai, ir studentai, ir vyresni (kiek vėliau sužinosiu ir dėstytojai, ir mokytojai, ir darbininkai, ir tarnautojai). Ekskursiją veda toks linksmas apvalaus veido akiniuotis vardu Gintautas *. Važiuoja visą laiką atbulas ir pasakoja mintinai žinodamas kur bus posūkis, į kurią pusę žiūrėti. Pasakoja Lietuvos istoriją. Prisimenu, kad mano vidurinės mokyklos TSRS istorijos vadovėlis sudilęs nuo mokymosi, o Lietuvos istorijos vadovėlis – kaip ką tik nupirktas ir aplenktas nauju popieriniu aplankalu, iš kurio būklės matosi, kad vadovėlis net nebuvo vartytas. Aš jį ir šiandien laikau knygų lentynoje kaip įrodymą, kad Lietuvos istorijos mokymas sovietinės okupacijos metu buvo tik dėl vaizdo (tikriausia nepageidautinas).
O AŠ LIETUVOS ISTORIJOS NEŽINAU!
Mintyse sau galvoju, kad Gintautas bus koks nors istorijos dėstytojas, gal ir profesoriaus laipsnį turįs, nes žino ne tik pilių, bažnyčių, piliakalnių, pilkapių, senkapių istorijas, bet ir kur stovi koks kryžius ar net ir mažiausia koplytėlė. Vėliau sužinau kad jis politechnikos instituto elektrotechnikos katedros dėstytojas.
* Gintautas Masaitis – Kauno politechnikos instituto elektrotechnikos katedros dėstytojas. Žuvo 1975 m. balandžio 4 d. Žasliuose gelbėdamas degančius bendrakeleivius (susidūrus keleiviniam traukiniui su prekiniu traukiniu traukusiu benzino cisternas), palaidotas Vilniuje Saltoniškių kapinėse.
Kelionės metu visi vienas kitą vadina vardais nepriklausomai ar tai mokinys ar tai instituto dėstytojas. Dainuoja man nežinomas lietuvių liaudies dainas.
O AŠ LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ NEŽINAU!
Ir tos dainos kažkokios man svetimos. Lyg tai būtų ne lietuviškos, bet kokios nors afrikietiškos. Ir taip dvi dienas nuo ryto iki vakaro. O dainos nesikartoja! Jas dainuoja Ida, Gintautas, Marija, Petras, Paulius, Viktoras, Jadvyga, Romas, Kaziukas, Algis, Algiukas, Vytukas, dvi Ramunės, keturios Jūratės, Marta, Stasys, Birutė, dvi Gražinos, Zita, Elytė, Emilija, Vytenis, Aldutė, Kęstas, **... Bet viena daina mane erzina. Kai ją uždainuoja, tai jeigu yra galimybė išeinu į kitą patalpą – negaliu jos klausyti. Kažkoks keistas nežinomas jausmas mane iš vidaus drasko. Tai daina „Teka teka šviesi saulė per dvarelį“. Tik po daugelio metų, kai ta daina jau seniai bus tapusi man DAINŲ ŠEDEVRU, sužinosiu kad ji užrašyta mano senelio knygnešio - daraktoriaus Juozo Vaškevičiaus gimtinėje – Punsko krašte, Suvalkų vaivadija, Lenkija (senelis mirė 1931 metais, palaidotas Kalvarijos kapinėse, Marijampolės rajone).
Vakare, nakvynės vietoje, bendra vakarienė. Po vakarienės vakaronė. Šoka lietuvių liaudies ratelius, žaidžia lietuvių liaudies žaidimus, dainuoja tik lietuvių liaudies dainas.
O AŠ LIETUVIŲ LIAUDIES ŠOKIŲ ŠOKTI NEMOKU!
Kelionės metu mane pakviečia trečiadieniais 18-tą valandą ateiti į KPI kraštotyros būrelio susirinkimus Chemijos technologijos fakultete, „B“ korpuse, II-ame aukšte. Ten vyksta paskaitos apie Lietuvos istoriją, mokomės lietuvių liaudies dainų, žaidimų, šokių, ratelių ir ruošiamės Rasos šventei. Jiems ta šventė lyg seniai būtų švenčiama ir būtų labai gerai žinoma,
O AŠ SUSIGĖSTU, KAD LIETUVIŠKŲ ŠVENČIŲ ŠVĘSTI NEMOKU!
Rasos šventėje visi pasipuošę tautiniais kostiumais. Pastebiu, kad kai merginos apsirengia tautinį kostiumą tai tampa dar dvigubai gražesnės.
O AŠ SUSIGĖSTU, KAD TAUTINIO KOSTIUMO NETURIU!
Kalbant padarius kalbos klaidą Alfukas Juška pertraukia ir labai draugiškai paaiškina ką blogai pasakei ir kaip reikėtų sakyti. Pikta: vis pertraukia ir pertraukia – sakinio iki galo pasakyti neleidžia. Dar to betrūko:
IR KALBĖTI TAISYKLINGAI LIETUVIŠKAI NEMOKU!
Vėliau Ida Stankevičiūtė sako, kad Kaune neturime muzikanto kuris grotų senuosius lietuvių liaudies šokius. Ir manęs paklausia: – Gal moki groti armonika? Atsakau, kad ne.
ŠE TAU IR ARMONIKA GROTI NEMOKU!
Ida man paskolina vienam mėnesiui iš kažkokio muzikanto labai gerą armoniką ir aš ruošdamasis egzaminams išmokstu groti. Ir taip Idos dėka tampu pirmuoju Kaune folkloro muzikantu grojančiu armonika senovinius lietuvių liaudies šokius. Pirmas neakivaizdinis tų šokių muzikos mokytojas – Klaudijus Driskius. O tą armoniką prisimenu ir šiandien. Mintyse lyginu ją su kitomis, bet kitos taip neverkia kaip ta verkdavo stipriau patraukus dumples.
Nuvažiuoju į Dubingius sutikti berods1974-tųjų Naujųjų Metų. Išsitraukiu maistą, sauso vyno butelį ir klausiu Idos kur dėti. O ji sako: greičiau slėpk tu tą butelį.
O DAR IR LINKSMINTIS BE ALKOHOLIO NEMOKU!
Aš Lietuvos istorijos nežinau, Lietuvos nepažįstu, lietuvių liaudies dainų nemoku, lietuvių liaudies šokių nemoku, armonika groti nemoku, linksmintis be alkoholio nemoku, lietuviškų švenčių švęsti nemoku, tautinio kostiumo neturiu, taisyklingai kalbėti lietuviškai nemoku. Tai
KOKS GI GALŲ GALE AŠ LIETUVIS?
Pase parašyta lietuvis. Gimiau ir gyvenu Lietuvoje. Kalbu lietuviškai. Bet
KAIP MAN TAPTI LIETUVIU ????????
ATSAKYMĄ RADAU KRAŠTOTYROJE, FOLKLORE IR ŽYGEIVIJOJE !!!!!!!!
Nemokėjau lietuviškai šokti – Išmokau!
Nemokėjau lietuviškai dainuoti – Išmokau!
Nemokėjau armonika groti – Išmokau!
Nemokėjau lietuviškų švenčių švęsti – Išmokau!
Neturėjau tautinio kostiumo – Įsigijau!
Nemokėjau be alkoholio linksmintis – Išmokau!
Nežinojau Lietuvos istorijos – Sužinojau!
Nemokėjau taisyklingai lietuviškai kalbėti – Išmokau!
Ar Jums nebuvo taip ar panašiai nutikę? Manau kad ir Jūs pasirašytute po šiais žodžiais.
Albinas Vaškevičius