Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija
Stowarzyszenie Litewskiej Kultury Etnicznej w PolsceTautinis kostiumas – tai XIX–XX a. pradžios rekonstruota išeiginė lietuvių tradicinė apranga. Kaip ir kalba, papročiai, tradicinė apranga yra svarbus kultūrinis palikimas, liudijantis protėvių išsiugdytą grožio sampratą, tautinės savimonės raišką. Jau seniai pastebėta, kad apie skirtingų tautų papročius, pasaulėjautą ir grožio supratimą iškalbingiausiai liudija jų drabužiai. Būtent pagal drabužį galime atskirti, kokiai tautinei grupei asmuo priklauso, nes apranga yra ne tik buities poreikis, bet ir žmogaus pažiūrų, moralės, socialinio statuso atspindys. Štai lietuvių liaudies dainose apdainuojama ant mergelės galvelės žėrintys galionėliai, ištekėjusių moterų balti nuometėliai, šaunių bernelių žalios povo plunksnelės prie kepurėlės.
Punsko - Seinų kraštas – ne tik geografinė samprata. Čia glūdi ir gilios lietuvybės šaknys, lėmusios, kad ir šiandien dalis Punsko ir Seinų parapijų kaimų yra išskirtinai lietuviški. Lietuviai šių parapijų kaimuose sudarė daugumą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, todėl Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Punsko krašto gyventojai įkūrė lietuvišką valsčių, o Seinų kraštas aktyviai kovojo dėl teisės priklausyti Lietuvai. Teritorijos apginti nepavyko, per Punsko ir Seinų kraštą nusitiesė valstybinė siena, kuri iš pradžių buvo tik neutrali zona. 1923 metais nustatyta valstybinė siena ilgiems dešimtmečiams atskyrė kaimus, gimines, kaimynus. Punsko parapija bemaž visa liko Lenkijos pusėje, o jos kaimai, priskirti Lietuvos daliai, sudarė atskirą parapiją su bažnyčia Sangrūdoje. Iš Punsko parapijos Lietuvoje pasiliko Bereznikai, dalis Burokų kaimo, Cirailė, Gazdai, dalis Giluišių, Gunkliškiai, Mergutrakis, Miklausė, Mockai, Mockava, Senieji Alksnėnai, Naujieji Alksnėnai, Senoji Radiškė, Naujoji Radiškė, Trikampiai, Užukalniai, Vaiponiškė, Zovados ir Žagariškė. Manau, kad medžiaga iš kaimų, kurie prieš šimtą metų priklausė tai pačiai Punsko arba Seinų parapijai, turi teisę būti leidinyje, nes surinkti eksponatai yra kilę iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios, kai teritorijos dar nedalijo valstybinė siena. Juolab, kad manoma, jog prieš šimtmetį dauguma žmonių tuokėsi tos pačios parapijos ribose, ir eksponatai su kraitinėmis skryniomis toli nenukeliaudavo. Ilgesnes klajones dabartiniai muziejaus eksponatai kartu su šeimininkais patyrė 1941-aisiais. Tai lėmė sutartis, pasirašyta tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos: reikėjo iškeldinti Lietuvoje gyvenusius vokiečius ir Vokietijoje (okupuotuose Suvalkų ir Klaipėdos kraštuose) įsikūrusius lietuvius. Naudojant įvairius prievartos metodus pavyko iškeldinti didelį skaičių lietuvių, kurių likimai susiklostė labai įvairiai. Dalis sugrįžo į savo gimtąjį kraštą, bet daug pasiliko ir Lietuvoje. Reikia manyti, kad Lietuvos muziejuose surasti aprangos elementai iš lietuviškų Punsko ir Seinų krašto kaimų būtent ir pateko išvykus jų šeimininkams iš savo namų ir apsistojus Marijampolės ar kitose apylinkėse.
2017-ieji – Tautinio kostiumo metai, įpareigojo atidžiau pažvelgti į savo krašto aprangos lobyną. Žinojau, kad atkurti Punsko-Seinų krašto tautinį kostiumą yra sudėtinga, nes muziejuose esantys eksponatai nesudaro jo visumos. Moteriškam kostiumui labiausiai trūksta liemenių, o vyriško kostiumo detalių apkritai išlikę labai mažai. Tačiau nuolat besikuriantys nauji etninio-tautinio pobūdžio kolektyvai ir jų narių noras turėti būtent savo krašto tautinius kostiumus skatina domėtis tradicinės aprangos tema. Ši tema man asmeniškai tapo aktuali jau prieš tris dešimtmečius, kai prireikė aprengti Punsko licėjaus folkloro ansambliuką „Šalcinėlis“, o vėliau mano pačios suburtą „Gimtinės“ ansamblį. Tad neatsitiktinai 1992 m. rašydama diplominį darbą Torunės universiteto etnografijos skyriuje, pasirinkau temą „Punsko-Seinų krašto rateliai ir šokiai, ir senovinė apranga“, kad labiau įsigilintau į temą ir surinktą medžiagą galėtau panaudoti praktikoje. Tada pagrindiniai žinių šaltiniai buvo Suvalkų regioninio muziejaus archyvas ir asmeninės mano pačios ekspedicijos. Vėliau sukauptas žinias panaudojau, kai teko papildyti aprangą Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos kolektyvams, žinios pravertė rašant straipsnį albumui „Punsko-Seinų krašto materialinė kultūra“, kitur. 1996 metais pavyko surengti pirmąją Tradicinių audinių parodą Punsko senoje klebonijoje. Nuo tada, rinkdama tautodailės eksponatus, rinkau ir senovinės aprangos detales. Pavyko aptikti nemažai siuvinėtų ir skersadryžių prijuosčių, sijonų, marškinių, skarų ir kitų detalių. 2000 metais muziejuje „Senoji klebonija“ surengiau parodą „Punsko-Seinų krašto senovinė apranga“. Ir vėliau, toliau turtinant muziejų, asmeninėse ekspedicijose, dar vis pavykdavo surasti senovinių aprangos eksponatų. Paskutinė prijuostė į muziejų atkeliavo tik 2016 - aisiais. Tai Onos Venslaukienės iš Kreivėnų mamos palikimas.
Lietuvos Tautinio kostiumo metai privertė galvoti, kaip priartinti plačiajai visuomenei tautinio kostiumo detales. galima padaryti dėl savo krašto tautinio kostiumo. Kartu su Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokytoja Alicja Krakauskiene pradėjome vykdyti projektą ieškant eksponatų Lenkijos ir Lietuvos muziejuose. Pavyko surasti dar kuparuose saugomų aprangos eksponatų ir surengti parodą iš surinktų senųjų nuotraukų ir eksponatų, sukauptų „Senosios klebonijos“ muziejuje bei paskolintų iš Suvalkų regioninio muziejaus. Šis muziejus nuo 1963 metų vykdė ekspedicijas. Muziejininkė ir etnografė Marianna Halicka aplankė 16 lietuviškų kaimų. Tuo metu dar buvo galima surasti nemažai senovinės aprangos elementų. Jai pavyko surinkti kamelinių sijonų, siuvinėtų ir skersadryžių prijuosčių, marškinių, juostų ir kitų aprangos detalių, kurie kartu su aprašomąja medžiaga saugomi muziejuje. J. Vainos etnografiniame muziejuje Punske daugiausia sutinkama atskirų drabužių detalių: marškinių kalnierėlių, įvairios paskirties audinių skiaučių, skirtų sijonams, prijuostėms, kelnėms ir pan. Yra marškiniai, keletas sijonų, prijuosčių, vyriškos sermėgos, auliniai batai, klumpės, medzokai ir kitų detalių. Savo eksponatų gausa nustebino Lietuvos dailės muziejus Vilniuje. Jame daugiausia yra prijuosčių. Labai įdomūs įrašai prie eksponatų, kurie leidžia atskleisti ne tik turtingą šio krašto tautodailės paveldą, bet ir patyrinėti istorijos vingius. Po 1945 m., kai atsirado siena su Tarybų Lietuva, pasienio gyventojai buvo iškeldinti, nes nustatyta plati pasienio zona. Taip ištuštėjo daugelis pasienio kaimų. Jų gyventojai prieglobsčio ieškojo po visą Lietuvą. Besikraustydami gyventojai pasiėmė ir dalį savo turto. Taip vyko trečiasis eksponatų kelionių etapas, ir dalis jų pateko į Lietuvos muziejus. Ketvirtoji kelionė į Lietuvą vyko 1989 m., kai Punsko-Seinų krašte darbavosi N. Vėliaus vadovaujama kompleksinė Lietuvos tyrėjų ekspedicija. Buvo vykdomos ne tik apklausos, bet renkami ir eksponatai. Tarp jų – ir aprangos detalės, kurios vėliau pateko į Lietuvos muziejų fondus.
Senovinės aprangos detalių ir senųjų nuotraukų paroda įrodė, kad turime ir savų aprangos detalių, kurios galėtų būti atkurtos ir panaudotos siuvant tautinį kostiumą. Taip pat renkant eksponatus parodai įsitikinome, kad senųjų aprangos pavyzdžių vis dar galima aptikti pas privačius asmenis, kurie juos saugo kraitinėse skryniose ir perduoda iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, 2018 metais vyriškus savo tėvelio marškinius muziejui atidavė Izabelė Rentelienė iš Ožkinių kaimo. Surinkti eksponatai svarbūs ne tik kaip muziejinė vertybė. Jie ne kartą pasitarnavo ir folkloro kolektyvams. 2004 m. pagal muziejinį pavyzdį buvo išsiuvinėtos prijuostės ir pasiūti švarkeliai „Šalcinėlio“ kapelai, 2006-aisiais pagal muziejuje saugomus pavyzdžius sukurti drabužių komplektai „Šalcinuko“ šokėjams. 2017 metais „Senosios klebonijos“ eksponatas – prijuostė – tapo pavyzdžiu kuriant aprangą Lietuvių namų kolektyvui Seinuose. Džiaugiamės tuo, ką pavyko išsaugoti: visa gausybe mūsų krašto prijuosčių, kurios ir skersadryžės, ir pakaišytos, išilgadryžės, siuvinėtos. Pasirinkti yra iš ko. Sijonai ne tik languoti, bet įvairiausiais dryželiais, raukti, klostyti, papuošti aksomo juostomis. Ir marškinius galime paįvairinti skirtingų formų ir puošimų apykaklėmis, rankogaliais. Besigrožėdami surengta eksponatų paroda, sumanėme ir patys pamėginti išausti bent vieną aprangos elementą. Buvo pasirinktos prijuostės. Tautodailės dirbtuvėse „Šimtavirvis“, vadovaujant Punsko krašto audėjai Veronikai Valenskienei, pavyko išausti skersadryžes prijuostes su pakaišymais.
